Nepaisant gerai žinomų „D" serijos konstrukcijos trūkumų ir gamybos pradžiai pasenusių techninių duomenų, iki gamybos nutraukimo 1918 m. balandžio mėn. buvo pagaminta maždaug 900 vnt. „D.V" ir dar 1 612 vnt. modernizuotų „D.Va".
1917 m. balandžio pradžioje Vokietijos Karo aviacijos inspecija (vok. Inspektion der Fliegertruppen(Idflieg)) įmonei „Albatros Flugzeugwerke“ pateikė užsakymą sukurti patobulintą gana sėkmingo, tačiau jau senstelėjusio naikintuvo „Albatros D.III" versiją. Pirmasis D.V prototipas pakilo to paties mėnesio pabaigoje. D.V buvo labai panašus į „D.III", abu naudojo tą patį 127 kW (170 AG) galios variklį „Mercedes D.IIIa". Pagrindinis skirtumas buvo naujas, visiškai elipsės formos skerspjūvio fiuzeliažas, kuris buvo 32 kg lengvesnis nei ankstesnių „D.I" – „D.III" konstrukcijų iš dalies plokščio skerspjūvio fiuzeliažas.[1] Naujam elipsiniam skerspjūviui prireikė papildomo lonžerono prieš ir už sparnų. Pirmuose D.V egzemplioriuose buvo naudojami D.III uodega, vairas ir horizontalus stabilizatorius.[1] Į „Albatros“ gamykloje Johannistalyje pagamintus „D.V" buvo montuojamas „D.III" uodega, tačiau įmonės „Ostdeutsche Albatroswerke (OAW)“ gamykloje laisvajame Schneidemihl mieste (dab. Pila, Lenkija) jau buvo montuojama didesnė uodega ir stabilizatoriai.[2] Lyginant su pirmtaku, į D.V buvo montuojamas didesnis propelerio gaubtas ir apatinis vertikalus stabilizatorius (pilvo pelekas).
„Albatros D.V" – vienvietis medinės konstrukcijos biplanas, pagamintas pagal pusantrasparnio schemą. Kaip ir „D.III", „D.V" buvo modifikuotas „Albatros D.I" ir „D.II" variantas, tačiau konstrukcine kokybe juos smarkiai pranokęs. „D.V" buvo naudojamas tas pats fanera dengtas pusiau monokokofiuzeliažas.
Britų trofėjus – „Albatros DV“ (Gamyklinis Nr. D.1162/17) su D. Britanijos KOP ženklais
Vokietijos karinių oro pajėgų inspekcijos (Idflieg) nurodymu D.III sparnai buvo suprojektuoti panašūs į prancūziško Nieuport 11: viršutinių sparnų ilgis buvo padidintas, o apatinių sparnų chorda buvo sumažinta, taip pat buvo paliktas tik vienas lonžeronas. Sparnai galuose buvo jungiami nebe lygiagrečiais, o „V" formos spyriais. Dėl šios priežasties britai „D.III" ir „D.V" vadino „V-strutter“. Orlaivio sparnai (viršutinis – ištisinis) – dviejų lonžeronų, dengti drobe, uodegos vairai – iš dalies drobe. Gerų aerodinaminių formų ir labai atsparus liemuo buvo dengtas klijuote. Važiuoklė paprasta, dviejų ratų, su šliaužikliu gale; ištisinės ašies ilgis 1,80 m. Kabina – atvira. Propeleris – fiksuoto žingsnio, dviejų menčių, medinis.
Lyginant su „D.III", viršutinis „D.V" sparnas buvo 121 mm arčiau fiuzeliažo, o apatiniai sparnai pritvirtinti prie korpuso be aerodinaminio gaubto. D.V sparnai buvo beveik identiški standartinio D.III sparnams. Sparnų išdėstymas buvo seskviplanino tipo (sparnai vertikaliai tiksliai vienas virš kito), kuo jis buvo panašus į prancūzišką bendraamžį Nieuport 11. Vienintelis reikšmingas „D.III" ir „D.V" sparnų skirtumas buvo pakeista eleronųtrosų montavimo vieta, dėl ko jie buvo visiškai įkomponuoti viršutiniame sparne.[3] Prieš patvirtindama orlaivio tinkamumą, Idflieg atliko „D.V" tik fiuzeliažo, bet ne sparnų, struktūrinio atsparumo bandymus.[4]
Jasta 300 Albatros D.Va (s/n 7416/17) Australijos pajėgų užgrobtas Palestinoje 1918 m.
Pirmuosiuose D.V egzemplioriuose buvo montuojama didelė galvos atrama. Vėliau, remiantis eksploatacijos metu sukauptomis pastabomis, ji buvo pašalinta jau iš antrosios šių orlaivių partijos užsakymo, kaip ribojanti piloto matymo lauką.[3][5]Palestinoje dislokuotuose orlaiviuose buvo montuojami du sparnų radiatoriai, taip prisitaikant prie prastesnio aušinimo šiltesniame klimate.
1917 m. balandį Idflieg pateikė užsakymą pagaminti 200 vnt. D.V orlaivių, gegužę – dar 400, o liepą – dar 300.[4] Pradžioje D.V buvo gaminami tik Johanistalyje įsikūrusioje „Albatros“ gamykloje, metų antroje pusėje gamyba prasidėjo ir Šneidemiulėje įsikūrusioje gamykloje.
Jasta 5 Albatros DIII ir DV. Boistrancourt, 1917 m. liepa.
Viso buvo pagaminta 2562 vnt. D.V ir D.Va, su šiais gamykliniais numeriais:
Albatros D.V piloto matytas vaizdas į valdymo prietaisus ir variklį.
„ D.V" buvo pradėti eksploatuoti 1917 m. gegužės mėn. Jau pirmųjų skrydžių metu išryškėjo sparno konstrukcijos defektai.[4] Pirmojo eksploatacijos mėnesio pabaigoje Idflieg atliko pavėluotą testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir padarė išvadą, kad D.V sparnai buvo linkę lūžti dar labiau nei jo pirmtako.[7] D.V viršutinio sparno išorinės dalys dėl vibracijos neretai pradėdavo irti ore. Šio trūkumo taisymui sparnai buvo papildomai stiprinami vielinėmis atotampomis. Po grubaus nusileidimo fiuzeliažo dangoje kartais atsirasdavo skilimų ir įtrūkimų.[7]
Šių trūkumų fone „ D.V" pasirodė tik nežymiai geriau nei „ D.III".[3][4]
Fronto lakūnai lėktuvo nemėgo ir teikė pirmenybę senesniam „D.III". 1917 m. liepos mėn. laiške Manfredas fon Richthofenas apibūdino D.V kaip „tokį pasenusį ir taip juokingai prastesnį nei anglų lėktuvai, kad su šiuo lėktuvu nieko neįmanoma padaryti“. Šias išvadas patvirtino ir britai, bandydami trofėjinį D.V nustatę, kad orlaivis lėtai atlikdavo manevrą, valdymo įrankiai reikalavo didelės piloto jėgos, o pats lėktuvas buvo apibūdintas kaip varginantis pilotą.[8]
Užfiksuotus trūkumus „Albatros“ pamėgino ištaisyti pasiūlydamas modelį „D.Va“. Jis pasižymėjo tvirtesniais sparnų lonžeronais, storesnėmis sparno nerviūromis ir sustiprintu fiuzeliažu.[9] Modifikuotas „ D.Va" buvo 23 kg sunkesnis D.III, tačiau šį masės pasidėjimą kompensavo 130 kW (180 AG) galios variklis „Mercedes D.IIIaü" su kompresoriumi. Nepaisant šios modernizacijos struktūrinės problemos nebuvo pilnai pašalintos.[10] D.Va buvo grįžta prie ankstesniame modelyje D.III naudotos eleronų trosų valdymo schemos: trosas nuo vairalazdės ėjo per apatinį sparną, ir ties spyriais kilo aukštyn į eleronus – panašiai, kaip prieš 1914 m. sukurtame neginkluotame dviviečiame Albatros B.I. Tokia schema užtikrino efektyvesnę valdymo paviršių reakciją. D.III ir D.Va sparnai buvo tarpusavyje pakeičiami.[3] Šia galimybe naudojosi ir Lietuvos karo aviacija, 1919–1922 m. bent vieną D.III naudojusi su D.V sparnais.[11] Stiprindamas sparną „Albatros“ modelyje „D.Va“ pridėjo nedidelę įstrižą atramą, jungiančią priekinį tarpplokštuminį statramstį su priekiniu apatinio sparno kraštu. Šia konstrukcija taip pat buvo modernizuoti kai kurie anksčiau pagaminti D.V.[10]
Albatros D.Va aprašymas I Pasaulinio karo laikų angliškame kariniame žinyne
1917 m. rugpjūčio mėn. Idflieg užsakė 262 vnt. D.Va, rugsėjo mėn. buvo pateiktas naujas užsakymas 250 vnt., o spalį – dar 550 vnt. Iki tol gaminusi „ Albatros D.III" „Ostdeutsche Albatros Werke“ spalio mėn. gavo užsakymą pagaminti 600 vnt. „ D.Va". Pirmieji serijiniai „ D.Va" buvo pradėti tiekti tų pačių metų spalį.[9] Tuo metu dėl struktūrinių „ Fokker Dr. I" problemų ir nepasiteisinusio „ Pfalz D.III" Luftstreitkräfte neturėjo kitų naikintuvo alternatyvų nei „ D.Va". Šią padėtį pakeitė tik „ Fokker D.VII" pasirodymas 1918 m. viduryje.
D.Va gamyba buvo nutraukta 1918 m. balandžio mėn.[12] 1918 m. gegužės mėn. Vakarų fronte buvo naudojami 131 „ D.V" ir 928 „ D.Va". Pasirodžius „Fokker D.VII" jie buvo pradėti išvesti iš aktyvios tarnybos ir rugpjūčio 31 d. fronto daliniuose buvo mažiau nei 400 visų tipų „Albatros“ naikintuvų. Nors ir palaipsniui išvedami iš eksploatacijos, „ D.V" ir „ D.Va" buvo eksploatuojami iki pat karo pabaigos.[13]
Albatros D.Va Smitsono instituto nacionaliniame oro ir kosmoso muziejuje
2022 m. duomenimis, muziejuose buvo saugomi du D.Va.
Lėktuvas su gamykliniu numeriu D.7161/17, manoma, kad priklausęs Jasta 46, Antantės pajėgų buvo užgrobtas 1918 m. balandžio arba gegužės mėn. 1919 m. lėktuvas buvo pristatytas De Young memorialiniame muziejuje San Franciske (Kalifornija, JAV). JAV Nacionalinis oro ir kosmoso muziejus šį orlaivį įsigijo 1949 m. Jis buvo laikomas sandėlyje iki restauravimo pradžios 1977 m. Nuo 1979 m. D.7161/17 buvo eksponuojamas Aviacijos ir kosmoso muziejuje Vašingtone. Abejose šio orlaivio fiuzeliažo pusėse yra išlikęs asmeninis piloto ženklas „Stropp“. D.Va (Nr. D.5390/17) Australijos karo memoriale Kanberoje
Jasta 29 leitenanto Rudolfo Klauso pilotuotas D.V su gamykliniu numeriu D.5390/17 1917 m. gruodžio 17 d. pažeistas mūšyje su Australijos oro korpusoRE8 sėkmingai nusileido Antrosios Australijos divizijos 21-ojo pėstininkų bataliono užnugaryje.[14] 1918 m. vasario mėn. britų karo biuras šį lėktuvą perleido Australijos oro pajėgoms, kurios, savo ruožtu, jį parvežė namo ir perdavė muziejui.[14] 2001 m. orlaivis buvo restauruotas Treloaro technologijų centre.[15] Nuo 2008 m. D.5390/17 vėl buvo viešai rodomas Australijos karo memorialo ANZAC salėje.
Skraidančią D.V kopiją, išdažytą Bavarijos karinių pajėgų piloto Hanso BöhningoRautenflagge[neveikianti nuoroda] naudota galinio fiuzeliažo spalvų schemą,[16] Senajam Reinebeko aerodromui sukūrė Kanados aviatorius Koulas Palenas (angl. Cole Palen). Kanadoje pagaminta „Ranger“ varikliu varoma kopija 2017 m. buvo bazuojama Naujosios Zelandijos karo lėktuvų asociacijos aerodrome Ardmoro mieste (Ardmore), Oklande. XX a. pabaigoje keletas D.V kopijų pagal autentiškus brėžinius, kai kurios jų – ir su autentiškais varikliais buvo pagamintos Naujojoje Zelandijoje. Viena tokių eksponuojama Karališkųjų oro pajėgų muziejuje Kolindeile (Londonas, Naujoji Zelandija). Kita jų priklausė JAV aviatoriui Kermit Weeks (Florida, JAV), dar dvi priklausė TVAL (Naujoji Zelandija).
Turimais duomenimis su šiuo Lietuvos "Albatros D.V" skrydžiai nebuvo vykdomi. 1921 m. orlaivis buvo išardytas ir panaudotas dalimis remontuojant kitus lėktuvus.[18]
Dokumentuose šio lėktuvo pavadinimas buvo trumpinamas į „Alb C V“.
(DE) Angelucci, Enzo, Matricardi, Paolo: Die Flugzeuge. Von den Anfängen bis zum Ersten Weltkrieg. Falken-Verlag, Wiesbaden 1976, ISBN 3-8068-0391-9
(EN) Bennett, Leon. Gunning for the Red Baron. College Station, Texas: Texas A&M University Press, 2006. ISBN1-58544-507-XISBN1-58544-507-X.
(EN) Connors, John F. Albatros Fighters in Action (Aircraft No. 46). Carrollton, Texas: Squadron/Signal Publications, Inc., 1981. ISBN0-89747-115-6ISBN0-89747-115-6.
(EN) Gray, Peter and Owen Thetford. German Aircraft of the First World War. London: Putnam & Company Ltd., 1970. 2nd ed. ISBN0-370-00103-6ISBN0-370-00103-6.
(EN) Green, William and Gordon Swanborough. The Complete Book of Fighters. London: Salamander Books, 1994. ISBN0-8317-3939-8ISBN0-8317-3939-8.
(EN) Grosz, Peter M. „The Agile & Aggressive Albatros“. Air Enthusiast Quarterly, No. 1, n.d., pp. 36–51. ISSN0143-5450ISSN0143-5450
(EN) Grosz, Peter M. Albatros D.III (Windsock Datafile Special). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Publications, 2003. ISBN1-902207-62-9ISBN1-902207-62-9.
(EN) Herris, Jack. Pfalz Aircraft of World War I (Great War Aircraft in Profile, Volume 4). Boulder, Colorado: Flying Machine Press, 2001. ISBN1-891268-15-5ISBN1-891268-15-5.
(EN) Mikesh, Robert C. Albatros D.Va: German Fighter of World War I. Washington, D.C.: Smithsonian Institution Press, 1980. ISBN0-87474-633-7ISBN0-87474-633-7
(EN) Nelcarz, Bartolomiej and Robert Peczkowski. White Eagles: The Aircraft, Men and Operations of the Polish Air Force 1918–1939. Ottringham, UK: Hikoki Publications, 2001. ISBN1-902109-73-2ISBN1-902109-73-2.
(FR) Neulen, Hans-Werner & Cony, Christophe (September 2000). „Les aigles du Kaiser en Terre Sainte“. Avions: Toute l'Aéronautique et son histoire (90): 38–46. ISSN1243-8650.
(EN) VanWyngarden, Greg. Albatros Aces of World War I Part 2 (Aircraft of the Aces No. 77). Oxford, UK: Osprey Publishing, 2007. ISBN1-84603-179-6ISBN1-84603-179-6
Luftstreitkräfte 
Lietuvos karo aviacija 
Lenkijos KOP 
Osmanų Imperijos kariuomenės oro pajėgos.jpg)
.jpg)
Vokietijos imperija
Jungtinė Karalystė
Prancūzija
.svg){kind=small}
