Berlyno modernistinių namų kompleksas
| Berlyno modernistinių namų kompleksas | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
| |
| Vieta |  Vokietija
|
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | ii, iv |
 Nuoroda
|
(angl.) (pranc.): 1220 |
| Regionas** | Europa ir Šiaurės Amerika |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 2008 (32-oji sesija) |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Berlyno modernistinių gyvenamųjų namų kompleksas (vok. Siedlungen der Berliner Moderne) − šeši gyvenamųjų namų rajonai, pastatyti 1910−1933 m. Veimaro respublikoje, kai Berlynas sparčiai progresavo tiek politine, tiek kultūrine prasme. UNESCO Pasaulio kultūros paveldo objektas nuo 2008 m. liepos mėn.[1]
Namų projektus kūrė architektai Valteris Gropijus, Brunas Tautas bei Hansas Šarūnas. Berlyno statybinio komplekso vadovas Martinas Vagneris (Martin Wagner) buvo kairiųjų politinių pažiūrų šalininkas ir būtent jo iniciatyva per kelerius metus pastatyta beveik 150 000 naujų butų, kurie atitinka šiuolaikinės statybos standartus. Naujieji būstai visiškai skyrėsi nuo tų, kuriuose iki tol teko gyventi Berlyno gyventojams. Neužterštas oras, patogi viešojo transporto sistema, centrinis šildymas tuo metu buvo tikra revoliucinė naujovė.
Pats ankstyviausias (1912 m.) yra architekto B. Tauto miestas – sodas Falkenbergo rajone. B. Tautas taip pat suprojektavo pasagos formos gyvenamąjį masyvą „Hufeisensiedlung“ Brico rajone, „Schillerpark“ kaimelį ir Karlo Legyno kvartalą. Taip pat į sąrašą įtraukti du nuosaikaus modernizmo pavyzdžiai – Zymensštato gyvenvietė (esanti Berlyno Špandau rajone) bei „Baltasis miestas“ (Berlyno kvartalas, dar vadinamas „Šveicarų kvartalu“). Šie modernistiniai gyvenamieji namai tapo pirmaisiais XX amžiaus Pasaulinio Berlyno paveldo paminklais.
Vietovės ir jų architektai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Pavadinimas | Miesto dalis (apygarda) | Statyta | Projekto autorius | Architektai | Fotonuotrauka |
|---|---|---|---|---|---|
| Gartenstadt Falkenberg (Tuschkastensiedlung) |
Bohnsdorf (Treptow-Köpenick) |
1913–1916 | Bruno Taut | Bruno Taut Heinrich Tessenow |
|
| Siedlung Schillerpark | Wedding (Mitte) |
1924–1930 | Bruno Taut | Bruno Taut Max Taut (Wiederaufbau) Hans Hoffmann (Erweiterung) |
|
| Großsiedlung Britz (Hufeisensiedlung) |
Britz (Neukölln) |
1925–1930 | Bruno Taut | Bruno Taut Martin Wagner |
|
| Wohnstadt Carl Legien | Prenzlauer Berg (Pankow) |
1928–1930 | Bruno Taut | Bruno Taut Franz Hillinger |
|
| Weiße Stadt | Reinickendorf (Reinickendorf) |
1929–1931 | Otto Rudolf Salvisberg Martin Wagner (Gesamtleitung) |
Otto Rudolf Salvisberg Bruno Ahrends Wilhelm Büning |
|
| Großsiedlung Siemensstadt (Ringsiedlung) |
Charlottenburg-Nord (Charlottenburg-Wilmersdorf) |
1929–1934 | Hans Scharoun Martin Wagner (Gesamtleitung) |
Hans Scharoun Walter Gropius Otto Bartning Fred Forbat Hugo Häring Paul Rudolf Henning |
|
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Jörg Haspel, Annemarie Jaeggi: Siedlungen der Berliner Moderne. Deutscher Kunstverlag, München 2007. ISBN 978-3-422-02091-7.
- Landesdenkmalamt Berlin im Auftrag der Senatsverwaltung für Stadtentwicklung Berlin (Hrsg.), Winfried Brenne (Projektleitung): Siedlungen der Berliner Moderne. Nominierung zur Aufnahme in die Welterbeliste der UNESCO. Berlin: Braun Verlagshaus, 2007, ISBN 3-938780-20-7.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Berlyno Senato Urbanistinės plėtros administracija: Berlyno apylinkės XX a. 3 deš. Archyvuota kopija 2017-11-24 iš Wayback Machine projekto. (vok.)
- Pasaulio paveldo iniciatyva Vokietijoje Archyvuota kopija 2011-07-11 iš Wayback Machine projekto. Berlyno modernistinių namų kompleksas (vok.)
