Antanas Mončys
| Antanas Mončys | |
|---|---|
| |
| Paminklinė kompozicija A. Mončiui atminti skulptoriaus gimtinėje | |
| Gimė | 1921 m. birželio 8 d. Mančiai, Darbėnų valsčius |
| Mirė | 1993 m. liepos 10 d. (72 metai) Paryžius, Prancūzija |
| Tėvas | Antanas Mončys |
| Motina | Barbora Piktuižytė-Mončienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Florence Langer-Martel, Margrit Haller von Hallerstein |
| Vaikai | Jean Christophe, Andrea, Sabina |
| Veikla | skulptorius modernistas |
Antanas Mončys (1921 m. birželio 8 d. Mančiuose, Darbėnų valsčius – 1993 m. liepos 10 d. Paryžiuje, Prancūzija) – Lietuvos skulptorius modernistas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1941 m. baigė Kretingos gimnaziją. 1942–1943 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Susipažinęs su skulptoriumi Vytautu Kašuba susidomėjo skulptūra. 1947–1950 m. Vytauto K. Jonyno vadovaujamoje dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers) Freiburge studijavo skulptūrą pas Aleksandrą Marčiulionį. Gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos vyriausybės stipendiją, 1950 m. atvyko į Paryžių, studijavo Didžiosios lūšnos akademijoje (Academie de la grande Chaumiere) pas Osipą Zadkiną.[1]
1951 m. dalyvavo Nepriklausomųjų salono parodoje. 1952 m. sukūrė 16 skulptūrų Šv. Marcelijaus bažnyčioje Laone. Vadovavo skulptūrų studijoms: 1973–1988 m. Paryžiaus universiteto tarptautiniame centre, 1977–1981 m. Europos meno akademijoje Tryre, 1983 m. UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje. Priklausė Dailininkų namams (Maison des Artists). Palaidotas Grūšlaukėje, šalia tėvų.[2][3]
Sūnus Žanas Kristupas Mončys užaugęs tapo aktoriumi.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sukūrė religinio siužeto kūrinių („Šv. Juozapas“, 1951 m.; „Kelių Madona“, 1952 m.), antkapinių paminklų (V. Rakštytės-Karvelienės, 1954 m.; O. Greimo, 1983 m.), abstrahuotų ekspresyvių figūrinių kompozicijų („Fantasmagorija“, 1957 m.), konstruktyvių, sunarstytos struktūros skulptūrų („Begalinis“, 1970 m.; „Vandens nešėja“, 1977 m.; „Pamokslininkas“, 1983 m.), reljefų, švilpių, kaukių. Naudojo įvairias medžiagas (medis, akmuo, metalas, molis, atliekos, rasti daiktai) ir techniką. Iliustravo knygų (Oskaras Milašius. Lietuviškos pasakos, 1972 m.), sukūrė scenovaizdžių, piešinių, akvarelių.
1960–1992 m. surengė apie 30 individualių parodų (Prancūzija, Belgija, Vokietija, Monakas, JAV, Italija, Lietuva). 1992 m. dovanojo kūrinius Palangai, jų parodos surengtos Vilniaus Šiuolaikinio meno centre ir Kauno paveikslų galerijoje. 1999 m. liepos 10 d. Palangoje atidarytas Antano Mončio namai-muziejus.[4][5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Prancūzijoje atidengta Antano Mončio skulptūra Archyvuota kopija 2011-04-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://senoji.kretvb.lt/lt/pages/view/?id=480 Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Iš kaimo vaikio – į pasaulinio garso kūrėjus, 2012-02-24
- ↑ Kotryna Džilavjanaitė. Antanas Mončys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 395 psl.
- ↑ Genutė Paulikaitė. Antano Mončio sugrįžimas į Lietuvą Archyvuota kopija 2008-04-08 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ketvirtoji dimensija / Tomas Sakalauskas. – Vilnius: Alma littera, 1998. – 352 p. – ISBN 9986-02-547-8
- Antanas Mončys: albumas (sud. Viktoras Liutkus). – Vilnius: Dailės leidybos ir informacijos centras, 2003. – 135 p.: iliustr. – ISBN 9986-716-26-8
- Antano Mončio kūrybinis palikimas Palangoje: katalogas (sud. Giedrė Stankevičiūtė). – Palanga: Antano Mončio namai-muziejus, 2010. – 141 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95246-0-3
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- www.antanasmoncys.com Archyvuota kopija 2012-11-23 iš Wayback Machine projekto.
- Antano Mončio namai-muziejus