Korėjos karas

Korėjos karas
Priklauso: Šaltajam karui
Raudonai nurodytos Šiaurės Korėjos, Kinijos, žaliai - Pietų Korėjos, JAV ir JTO kontroliuotos teritorijos.
Data 1950 m. birželio 25 d. – 1953 m. liepos 27 d. (pasirašyta tik paliaubų, bet ne taikos sutartis) Vieta Korėjos pusiasalis Rezultatas Karinės atakos baigėsi, atremtos Šiaurės Korėjos atakos, įkurta DMZ, maži teritoriniai pakitimai (Uti possidetis) Priežastis Š. Korėja atakavo P. Korėją Teritoriniai pokyčiai Įkurta DMZ ties 38-ąja lygiagrete
Konflikto šalys
Jungtinės Tautos:  Pietų Korėja  Australija  Belgija  Kanada  Kolumbija Etiopija  Prancūzija Graikija  Liuksemburgas  Nyderlandai  Naujoji Zelandija Filipinai Pietų Afrikos Sąjunga  Tailandas  Turkija  Jungtinė Karalystė  Jungtinės Amerikos Valstijos Karinio jūrų laivyno palikymas ir karinės paslaugos:  Japonija Medicininis personalas:  Danija  Italija  Norvegija  Indija  Švedija	Šiaurės Korėja ir sąjungininkės: Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika Kinijos Liaudies Respublika  Sovietų Sąjunga
Vadovai ir kariniai vadai
Syngmanas Rhee Dzong Ilkvonas Paik Soniopas Ciai Piongdokas Douglas MacArthur Matthew Ridgway Mark Wayne Clark Harry S. Truman Dvaitas Eizenhaueris	Kim Ir Senas Cioi Jongkonas Kim Ciaikas Kim Mucongas Mao Dzedunas Peng Dehuai Josifas Stalinas
Pajėgos
590 911 480 000 63 000 26 791 17 000 7 430 5 455 3 972 3 421 1 389 1 294 1 271 1 263 1 068 900 826 44 Iš viso: 941 356–1 139 518	260 000 780,000 26 000 Iš viso: 1 066 000 Pastaba: Duomenys gali skirtis priklausomai nuo šaltinio.
Nuostoliai
Pietų Korėja: 58 127 žuvo kovose 175 743 sužeista 80 000 dingusių arba paimtų kaip karo belaisviai Jungtinės Amerikos Valstijos: 36 516 žuvę (įskaitant 2 830 mirusiuosius ne mūšio metu) 92 134 sužeista 8 176 dingusių 7 245 paimtų kaip karo belaisviai Jungtinė Karalystė: 1 109 žuvusių 2 674 sužeisti 1 060 dingusių arba paimtų kaip karo belaisviai Turkija: 721 žuvusysis 2 111 sužeista 168 dingusių 216 paimtų kaip karo belaisviai Kanada 516 žuvusių 1 042 sužeista Australija 339 mirtys 1 200 sužeista Prancūzija: 300 nužudytų arba paimtų kaip karo belaisvių Filipinai: 112 KIA Pietų Afrikos Sąjunga 28 nužudyti ir 8 dingę Iš viso: Virš 474 000	Šiaurės Korėja: 215 000 žuvo, 303 000 sužeista, 120 000 dingusių arba paimtų kaip karo belaisviai Kinija (apytikris skaičiavimas): 114 000 žuvo kovose 34 000 žuvusių ne kovose 380 000 sužeista 21 400 paimtų kaip karo belaisviai (JAV apskaičiavimais): 400 000+ mirčių 486 000 sužeista 21 000 paimtų kaip karo belaisviai Tarybų Sąjunga: 315 žuvusių Iš viso: 1 190 000-1 577 000+
Civilių nužudyta/sužeista (korėjiečių) = 2 milijonai (apytiksliai)

Korėjos karas (kor. 한국전쟁 = Hanguk džondžėng) – karas tarp Jungtinių Tautų (ypač JAV) palaikomos Pietų Korėjos ir Kinijos bei Tarybų Sąjungos palaikomos Šiaurės Korėjos, vykęs 1950 m. birželio 25 d. – 1953 m. liepos 27 d.; Šaltojo karo dalis. Baigėsi paliaubomis, tačiau taikos sutartis lig šiol nėra pasirašyta.

Politinė situacija

Korėja po Rusijos-Japonijos karo 1904–1905 m. tapo Japonijos įtakos zona, o nuo 1910 m. – kolonija. 1943 m. Kairo konferencijoje buvo nuspręsta, kad Korėja taps nepriklausoma valstybe. Potsdamo konferencijoje buvo nuspręsta, kad TSRS išvaduos šiaurines Korėjos teritorijas iki 38-osios lygiagretės, o esančias piečiau – JAV. Raudonoji armija pasiekė 38 lygiagretę 1945 m. rugpjūčio 24 d. po kvantuno operacijos, o amerikiečių kariuomenė – 1945 m. rugsėjo 8 d. Abi pusės Korėjoje įvedė savo kontrolę ir pradėjo formuoti valdžios struktūrą, kuri atspindėjo ideologinį pasidalinimą tarp JAV ir Sovietų Sąjungos.

1945 m. gruodį Maskvos konferencijoje JAV ir TSRS sudarė komisiją, turinčią tikslą sudaryti vieningą Korėjos valdžią, tačiau kiekvienoje teritorijoje rinkimai įvyko atskirai. 1948 m. rugpjūtį Seule buvo paskelbtas Korėjos Respublikos (Pietų Korėjos) įkūrimas su prezidentu I Singmanu, o tų pačių metų rugsėjį – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja) su prezidentu Kim Ir Senu.

Korėja liko padalinta. Šiaurės Korėja turėjo bendrą sieną su TSRS (20 km) ir Kinija, kurioje vyko pilietinis karas. Po Čiang Kai-ši pabėgimo į Taivaną Kinijos Liaudies Armijos vadovas Mao Dzedunas 1949 m. spalio 1 d. Pekine paskelbė apie Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.

Kim Ir Senas, KLDR vadovas, nuo pirmųjų valstybės įkūrimo dienų planavo „išlaisvinti“ pietinę pusiasalio dalį prašydamas Josifo Stalino pagalbos, tačiau jis atsisakinėjo, nes nenorėjo atviro konflikto su JAV. TSRS dar neturėjo branduolinio ginklo ir negalėjo laukti pagalbos iš Kinijos, kur dar vyko pilietinis karas, todėl kariniai veiksmai buvo nepageidautini. 1947 m. priimta JTO rezoliucija (rez.112/II-14.02.1947) reikalavo tiek amerikiečius, tiek sovietus išvesti savo kariuomenes iš Korėjos pusiasalio. Abi Korėjos buvo paliktos savarankiškai atstovauti savo ideologines pozicijas ir suvaldyti tarp jų kylančias įtampas. Galiausiai 1949 m. TSRS pasigamino atominę bombą, o Kinijoje pilietinio karo pabaiga sudarė sąlygas išreikšti palaikymą Šiaurės Korėjai. 1950 m. pradžioje Kim Ir Senas po apsilankymų Maskvoje ir Pekine gavo pažadus, jog Kinija ir TSRS prireikus palaikys Šiaurės Korėją.

Karo eiga

Pabėgėliai priešais amerikiečių tanką M46 Patton

1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėjos teritoriją peržengus 38-ąją lygiagretę (neaišku, ar tai buvo aiški agresija ar incidento panaudojimas kaip pretekstas agresijai) ir greitai pasiekė Seulą. Atsakydama į tai JTO birželio 27 d. nusprendė siųsti tarptautines pajėgas į Korėją. TSRS nevetavo šio sprendimo, nes boikotavo Jungtinių Tautų veiklą dėl Kinijos Liaudies Respublikos nepripažinimo. Iš Japonijos Jamagučio prefektūros pasiųsta JAV 24-oji divizija per 12 dienų mūšį Taejone buvo sumušta, o jos generolas Deanas paimtas į nelaisvę. Iki rugsėjo 5 d. KLDR kariuomenė kontroliavo beveik visą Korėją (95 % Pietų Korėjos teritorijos), apsupę amerikiečių ir pietų korėjiečių kariuomenę Pusano mieste. KLDR ir TSRS per Indiją pasiūlė JAV taikos derybas. Per tą laiką buvo suformuotos JAV dominuojamos Jungtinių Tautų pajėgos, kurių vadu buvo paskirtas generolas D. Makarturas.

1950 m. rugsėjo 15 d. po sėkmingo desanto prie Inčono ir galingos kontratakos iš Pusano Šiaurės Korėjos kariuomenė ėmė greitai trauktis. Dalis Korėjos Liaudies Armijos buvo atkirsta ir pradėjo partizaninį karą, vadintą „ilguoju frontu“. Spalį karo veiksmai pasikėlė į šiaurę nuo 38 lygiagretės ir spalio viduryje jau 90 % Šiaurės Korėjos buvo kontroliuojama amerikiečių.

JTO liepė nutraukti karo veiksmus ir pripažino Korėjos sujungimą jėga, bet spalio 25 d. Mao į frontą įvedė keliasdešimttūkstantinę armiją „Kinijos Liaudies Savanorių“, kurie sumušė 10-ąjį JAV šarvuotą korpusą. Tuo metu Makarturas pasiūlė panaudoti branduolinį ginklą, kas buvo priešiškai sutikta jų sąjungininkų iš NATO, bijančių atominio atsako iš TSRS. Dėl to JAV prezidentas Haris Trumanas Makarturą išleido į atsargą ir į jo vietą paskyrė generolą Omarą Bradley. Kinija 1951 m. sausį pasiekė Seulą, o kovą – 38 lygiagretę. JAV prasidėjusi Eisenhauerio rinkimų kampanija, JAV nuostoliai, protestai prieš karą visame pasaulyje privertė Trumaną dar kartą pakeisti armijos vadą generolu Klarku. Iki liepos abi pusės buvo taip išsekintos, kad karas virto poziciniu. Tarptautinis Raudonasis Kryžius organizavo KLDR keliasdešimt tūkstančių lauko ligoninių.

1953 m. liepos 27 d. Panmunžome buvo pasirašyta paliaubų sutartis ir nustatyta demarkacinė zona (po 2 km. į šiaurę ir pietus nuo fronto linijos) dalijanti pusiasalį į dvi dalis. Joje patruliavo „Neutralių valstybių stebėjimo komisija“: iš šiaurės Lenkijos ir Čekijos, iš pietų – Šveicarijos ir Švedijos daliniai.

Amerikiečių istorikas ir Korėjos karo veteranas Aleksandras Bevinas taip aprašė kinų kariuomenės taktiką savo knygoje „Kaip laimimi karai“:

„Kinai neturėjo aviacijos, tik šautuvus, kulkosvaidžius, granatas ir minosvaidžius. Prieš daug geriau sukomplektuotą armiją jie naudojo tokią pačią taktiką, kaip ir per Kinijos pilietinį karą 1946–1949 m. Kinai puldavo daugiausiai naktį, išsirinkdavo mažesnius karinius dalinius, puldavo tik turėdami kiekybinį karių pranašumą. Įprastai puolantieji pasidalydavo į kelias dalis, po 50–200 žmonių: kol viena dalis atkirsdavo atsitraukimo kelią, kitos, suderinusios jėgas, puldavo iš priekio ir šonų. Atakuodavo tol, kol besiginantieji būdavo sumušti ar paimti į nelaisvę. Paskui kinai pereidavo į kitą atvirą flangą ir kartodavo taktiką.“

Karo nusikaltimai

Išslaptintas amerikiečių dokumentas-paklausimas: „Ar gali armija šaudyti į civilius asmenis, kurie artinasi prie mūsų pozicijų?“

Per Korėjos karą buvo įvykdyti karo nusikaltimai:

• Šiaurės Korėjos ir Kinijos kariuomenė ne kartą pranešė apie priešo belaisvių kankinimus ir žudymus, tarp jų ir sužeistų.
• Amerikiečių kariuomenei buvo įsakyta šaudyti į visus žmones, kurie artinosi prie jų pozicijų, tarp jų ir į atrodančius kaip taikūs gyventojai. To priežastis buvo tai, kad KLDR kareiviai dažnai maskuodavosi kaip civiliai ir tokiu būdu turėjo galimybę suduoti netikėtus smūgius. Dažniausiai žūdavo taikūs žmonės, kartais žuvusiųjų skaičius viršydavo daugiau kaip kelis šimtus per dieną.
• Šiaurės kariuomenė vykdė masines žudynes užimtose gyvenvietėse.
• Pietų Korėjoje be teismo ir tyrimo buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žmonių, kurie buvo apkaltinti komunistinėmis pažiūromis.

Karo belaisvių žudymas yra karo nusikaltimas ir kertasi su Ženevos konvencija. Tačiau tuo laiku neegzistavo jokios sutartys, draudžiančių taikių gyventojų žudynes (planuotas ir neplanuotas). Yra 1-asis protokolas, priimtas po 1977 m., kuris draudžia nusikaltimus prieš taikius gyventojus karinių konfliktų laikotarpiu, bet jis pasirodė jau po Korėjos karo.

Karo padariniai

Korėjos karas dirbtinai padalino Korėją. Civilių asmenų nuostolius sunku suskaičiuoti, nes skirtingi šaltiniai skelbia skirtingus duomenis. Deja, istorikai negali laisvai patekti į Šiaurės Korėjos ir Kinijos archyvus.

Pagal amerikiečių skaičiavimus, žuvo apie 600 tūkstančių korėjiečių kareivių. Pietų Korėjoje žuvo apie 1 milijoną gyventojų, iš kurių 85 % buvo civiliai. Tarybiniai šaltiniai kalba apie 11,1 % Šiaurės Korėjos žmonių nuostolius, sudarančius apie 1,1 milijono. Pietų ir Šiaurės Korėjose kartu sudėjus žuvo apie 2,5 milijono gyventojų. Buvo sugriauta daugiau kaip 80 % pramonės ir apie pusė gyvenamųjų pastatų. Kinai neteko apie 400 000 kareivių, o 500 000 buvo sužeisti. JTO nuostoliai: JAV – 33 629 užmuštų ar dingusių be žinios, 107 000 sužeistų; 1263 užmuštų ir 4817 sužeistų Tautų Sąjungos; 1800 užmuštų ir 7000 sužeistų iš kitų valstybių, kovojusių po JTO vėliava.

Po karo prasidėjo Pietų ir Šiaurės Korėjų gigantiškų sugriovimų atstatymo darbai. Ekonominius padarinius jautė ir JAV, nes karas joms kainavo apie 17,2 milijardų dolerių, ir Kinija, kuri karui išleido apie 10 milijardų dolerių. Prasidėjo Kinijos ūkiui sunkūs laikai, nes po Stalino mirties nauji TSRS vadovai nesutiko nubraukti skolų už karinius tiekimus, kas tik pagilino ideologinį konfliktą tarp Kinijos ir TSRS. Kinų kareiviai dalimis buvo išvesti iš Šiaurės Korėjos iki 1958 m. Vidaus politikoje Kim Ir Senui karas buvo geras pretekstas likviduoti opoziciją, militarizuoti valstybę ir kurti savo asmens kultą – čučhė.

Korėjos karas darė įtaką pasaulinei politikai. Visų pirma atsirado didelė atominio karo baimė. Korėjos karas padidino amerikiečių įtaką Europoje. JAV tris kartus padidino išlaidas gynybai ir pradėjo bendradarbiauti su sąjungininkais NATO rėmuose. JAV užėmė vadovaujančią poziciją tarp vakarų bloko valstybių.

Nuorodos

• Korėjos karo nuotraukos