Jarsanizmas
Jarsanizmas (kurd. یارسان = Yarsan) arba Ahle hakai (pers. اهل حق = Ahl-e Haqq – 'Tiesos žmonės') – religija, išpažįstama daugiausia kurdų goranių, aprėpianti tradicinių kurdų tikybų (jazdanizmo) bei šiitinio islamo bruožus. Paplitusi daugiausia Kermanšacho provincijoje Irane, taip pat vietomis Irake aplink Kirkuką ir rytų Turkijoje. Be kurdų, šios religijos sekėjų yra ir tarp azerbaidžaniečių, lurių bei persų. Jarsanizmas dažnai įvardijamas kaip šiitų atšaka[1] ar sufijų ordinas, tačiau sutapimas su islamu daugiau paviršutiniškas. Griežtojo islamo teologai ahle hakus laiko satanistais arba Ali dievintojais (Ali-Ilahi), todėl jarsanizmas veikia daugiausia pogrindyje, jo išpažinėjai gyvena uždarai nuo kitatikių. Išpažinėjų skaičius nežinomas, spėjama kad apie 2–3 mln. žmonių. Išskirtinis bruožas – vyrams privalomas barzdos neskutimas.
Pasak legendos, šią tikybą apie XIV–XVI a. sukūręs sultonas Sahakas, ahle hakų laikomas visišku dieviškosios esmės atspindžiu. Jis gimęs iš nekaltos mergelės, kai šią apvaisino burnon įkritęs granatmedžio branduolys. Sahakas mokęs žmones kaip pasiekti visišką tiesą (haqq). Manoma, kad jarsanizmas atsirado veikiant jazidizmo ir alevizmo įtakoms.
Sultonas Sahakas, teigiama, įsteigęs 7 chandanus – šventąsias bendruomenes. Vėliau jų skaičius išaugo iki 11. Kiekvienas ahle hakas priklauso kuriam nors chandanui. Bendruomenei vadovauja dvasininkas, vadinamas sajedu. Tik jam prieinami visi šventieji tekstai. Jarsanizmo sekėjai turi išpažinti visišką atsidavimą sajedui. Nors jarsanizmas – uždara religija, į ją priimami atsivertusieji iš kitų religijų.
Ahle hakų teologija ezoterinė, apie ją žinoma mažai. Svarbiausias šventraštis yra Sarandžamas (Saranjâm), sukurtas ~XV a. kurdų goranių kalba. Jarsanizme Dievas laikomas esąs visagalis visatos sutvėrėjas, veikiantis pasaulyje per savo pavaldinius bei tarpininkus. Dievas istorijos eigoje kelissyk yra apsireiškęs žmogišku pavidalu (mazhariyyat). Dievo pavaldinių vardai laikui bėgant keitėsi – seniau tai buvo semitų dievai, vėliau ypač išryškėjo pranašo Ali reikšmė. Taip pat yra glaudžių sąsajų su šiitų tikėjimu apie 12 imamų. Jarsanizme nepripažįstamas Šėtonas – teigiama, kad blogis yra visame kame.
Tikima, kad ezoterinės žinijos dėka žmogus galįs dvasiškai tobulėti: pripažįstamos 4 dvasinės pakopos – šariatas (dorovingo elgesio taisyklės), tarikatas (žengimas dvasiniu keliu), marefatas (ezoterinės žinijos pažinimas) ir hakikatas (galutinė tikrovė). Tikima, kad dar šiame žemiškame gyvenime pasiekęs hakikatą, žmogus amžiams pasilieka Dievo artumoje. Tačiau, pasak ahle hakų, hakikato neįmanoma pasiekti per vieną gyvenimą, todėl siela gali persikūnyti iki 1001 įsikūnijimo, kad jį galiausiai pasiektų. Taip pat tikima Paskutiniuoju teismu, kada bus nuspręstas dorų ir nedorų sielų likimas.
Pagrindinė ahl hakų apeiga yra džemas (djem) – religinės bendruomenės susirinkimas, kuriame skaitomi šventieji tekstai, atliekama religinė muzika. Taip pat tikintieji kasmet švenčia Niyat Marnovi šventę, kuri primena musulmonų Ramadaną, bet pasninkaujama ne mėnesį, o tik 3 dienas. Be to, švenčiami vaikų įšventinimai į chandaną, kurie turi įvykti iki vaikas sulauks vienerių metų. Kartais atliekami panašūs į sufijų ekstatiniai zikro šokiai, tačiau juos galimai lydi gyvūnų aukojimas.[2]
Svarbiausi jarsanizmo religiniai centrai yra sultono Sahako kapavietė Šeichano kaime bei Baba Jadagiro kapavietė netoli Sarpole Zahabo. Be to, yra ir daugiau smulkesnių šventviečių Kermanšacho provincijoje.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ostad Elahi, Demonstration of the Truth (1963)